rimbubutis

2007 Naujųjų metų sutikimas.

Seniai žadėtas pasakojimas apie naujųjų metų sutikimą
Marcinkonyse.

Atvažiavau į Marcinkonis berods šeštadienį. Taigi iki
sutikimo buvo nemažai laiko pasiruošti. Beje važiavau su savo išgirtu visais
kanalais krikštasūniu Ryčiu. Prieš tai buvo didelis Ryčio noras važiuoti ir ne
mažesnis Ričardo noras niekur jo neleisti. Kadangi švogeris nusprendė
Naujuosius sutikti namie, vėliau šis noras ištirpo kaip ir karčios sūnaus
ašaros. Smagiai nusiteikę atvykom į Marcinkonis. Dalis tos dienos fragmentų
neužsifiksavo mano atmintyje nutariau pradėti pasakojimą nuo Ratiliokų
sutikimo. Šešios merginos(!) atvyko paskutiniu traukiniu. Atlydėję į namus, kur
visi atvykusieji susidėjo savo daiktus pasiūlėme kultūrinę išvyką į Marcinkonių
bažnyčią. Šeštą valandą turėjo būti vakarinės mišios. Pasiteiravau ar merginos
nenorėtų dar ir pagiedoti per mišias. Entuziastingai pradėtos repeticijos
įžiebė viltį kad Marcinkonių bažnyčios laukia neeilinis Naujųjų metų sutikimas.
Džiugiai klegančiu pulkeliu patraukėme link kaimo šventovės. Per tą pusvalandį
kelio merginoms pravesta nedidelė pažintinė ekskursija po vaizdingus kelio
Varėna-Marcinkonys-Druskininkai turistinius objektus, kaip antai tetos Jadzės
namai, nežinomas upelis ir kt. Atvykus į galutinį kelionės tikslą keliauninkai
sugužėjo ant deramos jų padėčiai vietos – „viškų“. Čia repeticijos tęsėsi jau
įjungiant ir solidesnį muzikinį instrumentą – vargonus. Atvykus klebonui
Rimutis pasielgė labai nekorektiškai ir paliko merginas vienas srėbti improvizuoto
koncerto-pasirodymo Marcinkonių publikai galimai prisvilusius barščius. Pats
išvykos organizatorius apsivilkęs ilgą baltą kamžą nusprendė pasišalinti ir
atsiribojo nuo galimų insinuacijų jo atžvilgiu, jeigu koncertas nepasisektų. 

Šiam kartui tiek.

Augustėlis

Taigis, sekmadienis.

Kaip jau minėjau, visa kolona, vedama mano nuostabiausio vairuotojo Veronikos, pajudėjo link Čepkelių raisto. Pakeliui aptardami Veronikos vairavimo stilių, mes niekur neskubėdami traukėme žvyruotu keliu gilyn į Gudų girią. Taip betarpiškai bendraudami nepastebėjome reikiamo posūkio į apžvalgos aikštelę ir visiems teko ieškotis patogesnės vietos pastatyti mašinoms. Kas buvo ganėtinai sudėtinga, nes ne visi suprato kad mes šiek tiek per toli nuvažiavome. Visas pulkas kartu su „vietinės“ faunos atstovu Ryčiu išbyrėjo iš mašinų ir visi patraukėme Čepkelių pusėn. Pakeliui kai kam nusišypsojo laimė rasti kelias lepeškas ir kitokias miško gėrybes. Pagaliau priėjome riboženklį, kuris žymėjo Čepkelių rezervato teritoriją. Už šio ženklo prasideda gyvūnijos karalystė, kurioje žmogus neturi teisės trukdyti natūraliam gamtos vystymuisi. Pravedus paskaitą apie elgesį rezervato teritorijoje ir nusifotografavus prie „pasienio“ stulpo patraukėme toliau. Dar vienas Dzūkijos įpatumas neliko nepastebėtas: einant keliu ant jo tiesiog voliojosi gausybė titnago akmenų. Pagaliau priėjome prie apžvalgos bokšto, į kurį sugužėjome apsižvalgyti po apylinkes. Trumpas pasakojimas apie raistą ir žinių apie gamtą patikrinimas nuteikė rimtam gamtamoksliniam tyrimui. Leidomės žemyn apžvalgos taku ir prie pat pelkės visi buvo paprašyti elgtis kuo tyliau, kad netrukdyti rezervato gyvūnijai mėgautis ramybe. Einant link apžvalgos aikštelės žmonėms leidome pasigėrėti natūraliais gamtos migdomaisiais- gailiais. Ant apžvalgos aikštelės laiptų šildėsi driežai ir labai nenoriai užleido mums vietą. Pačioje aikštelėje kai kas pareiškė, kad toliau niekur neis ir liks čia degintis. Teko griebtis šantažo ir kitų įtikinėjimo gudrybių. Grįžtant prie apžvalgos bokšto niekaip nesisekė atkalbėti Zitulios rinkti mėlynes. Apeliavimas į sąžinę ir graudaus vaizdo su žuvusiais nuo bado paukšteliais vaizdavimas šiek tiek atvėsino grupės ryžtą nusiaubti apylinkes. Bet pagaliau grįžome iki pradžios taško ir jau mažiau slapukaudami iki mašinų jau ėjome rimtai nusiteikę pagrybauti. Tas kilometras nebuvo itin grybingas, nes ir lietaus jau senokai nebuvo. Bet kelis grybus vis tiek radom. Grįžę namo dar ilgai diskutavom ir niekaip nenorėjom išvažiuot, bet pagaliau pajudėjom link Vilniaus.

Taip pasibaigė mano gimtadienio šventimas. Tačiau šie metai man buvo ypatingi, nes savo jubiliejaus proga pasidovanojau sau dvi keliones į Vokietiją. Apie jas gal kitą kartą.

Šeštadienis švelniai perėjo į sekmadienį. Kadangi negalėjau užmigti, nutariau pasivaikščioti po savo grybijas. Tiksliau tai kas liko iš tų grybijų. Paskutinį kartą grybavau Marcinkonyse aplink namus kone prieš penkiolika metų, taigi nieko nuostabaus kad vietovė smarkiai pasikeitė.

Išėjau dar neprašvitus, nes tikėjausi rasti lepeškų, kurios turėtų matytis iš tolo rytinėj prieblandoj. Ir ką jūs sau manot? Neatpažinau tiek metų nelankytų vietų. Šiaip ne taip prasibrovęs pro tankumynus kurie užžėlė senus takus, grįžau nieko nepešęs namopi. Kiek labiau pakilus saulei, kad netrukdyti miegantiems, nutariau pasėdėti lauke prie stalo, kuris po vakarykščių iškilmių dar buvo nevisiškai nukraulytas. Po kiek laiko prie manęs prisijungė krikštasūnis Rytis,bet neilgai pabuvęs vėl nuėjo miegot. Tuo metu pradėjo keltis ir kiti žmoginai. Pagalvojęs apie kažkelintą kelionės tikslą-grybavimą, bandžiau kelti Zitą, bet ji labai teisingai nusprendė kad grybų dar nėra ir liko miegoti verandoje. Prabudusių vis daugėjo ir teko rodyti kiekvienam kur galėtų išsivalyti dantis. Ačiū Dievui, kad jau kelinti metai turime vandentiekį!

Po truputį renkantis liaudžiai pakilo klausimas ką toliau veikti. Mano pasiūlymas nuvažiuoti prie Čepkelių buvo gana šiltai priimtas, ir po pusryčių nusprendėme visomis techninėmis priemonėmis pasiekti tą paslaptingą raistą. Prieš tai teko suderinti viską su Čepkelių rezervato administracija ir, gavus leidimą, ruošėmės keliauti. Dargi teko palaukti poros iš lauko virtuvės, matyt Vaiduks nusprendė neatidėliodamas vykdyti užplanuotą naujokams užduotį- per metus sukurti bent vieną mišrią porą. Kadangi šiais laikais poros kartais pasitaiko ir vienodos lyties, bet Vaidas nisprendė pasilikti prie tradicinės orientacijos ir sutiktas audringų šūksnių prisijungė prie pusryčiaujančių.

Tuo metu Tomukas niekaip negalėjo patikėti, kad jis sugebėjo lankstytis iki žemės ir vis tikslinosi ar tikrai jis tai darė. Deja, šio įvykio nepavyko užfiksuoti juostoje, taigi taip ir nepatikėjęs gausiais liūdytojų pareiškimais, nusprendė kad buvo šmeižikų melagingai apkaltintas.

Po pusryčių visa komanda turėjo ruoštis išvykai į Gudų girios gilumą. Patariau jiems apsirengti kaip tikrai išvykai į gamtą, o ne lengvam pasivaikščiojimui. Uodų ir mašalų Čepkiuose daugiau nei pakanka ir ilgos rankovės tikrai praverstų. Besiruošiant mūsų nepakartojamas Kleinys eilinį kartą pademonstravo savo aktorinius sugebėjimus ir atliko jaunavedžių įvilktuvių monospektaklį. Kadangi jaunoji atliko tik pagalbinės priemonės rolę, nesuklysiu šį vaidinimą pavadinęs monospektakliu. Tuo metu dar nevisiškai prabudęs Ričardas šiurpo nuo jį kamuojančių košmarų- jam vis vaidenosi baubai ir kitokie siaubūnai kartas nuo karto aplankantys jo neramią miegamąją vietą. Iš tiesų tai buvo blogiau nei košmarai- tai neramios sielos vis bandė sudrumsti jo nekaltą miegą.

Pagaliau visiems pasiruošus iškylai, keturių mašinų kolona pajudėjo link seniai išsvajoto tikslo. Bet apie Čepkelių lankymą kitame skyriuje.

Kaip ir žadėjau tęsiu savo gimtadienio aprašymą.

Taigi grįžom nuo prūdo ir namuose mūsų laukė tai ką Dievas  padavė. O Dievas davė mėsos gabaliukų patušintų, bulvių virtų, silkutės, agurkėlių įvairiam pavidale, vyniotinių kelių rūšių, vištienos, kelis butelius vyno bei stipresnių gėrimų. Pasistengė mamytė ir mano mylimiausios sesutės Marytė ir Irutė. Neapsiėjo be konfliktinės situacijos, už ką norėčiau labai nuoširdžiai atsiprašyti mano sesučių. Taigi, kai jau visi svečiai susirinko, o be ratiliokų atėjo dar  jau minėtos sesės ir pusbroliai su antromis pusėmis, vaišės prasidėjo. Įpusėjus valgymui, pagaliau buvo prisimintas ir šios šventės kaltininkas: Zitulia rėžė uždegančią kalbą apie didžiai gerbiamą jubiliatą, nepamiršusi padėkoti ir namų šeimininkei. Visos kalbos atpasakoti neįmanoma, nes seniai žinoma, kad visas sparnuotas Zitulios frazes reikia tiesiog užrašinėti į magnetofoną. Šiuos užrašus po to galima būtų labai pelningai pardavinėti kaip rinkinį:“Zitos Kelmickaitės folkloro vingrybės“. Po sveikinimų instrumentinė grupė pradėjo groti maršus ir kitas šokdinančias meliodijas. Ir kaip tik tuo metu matyt velnias patraukė už liežuvio Irutę pasakyti kad dabar Rimutis turi visas ansamblio merginas pašokdinti. Deja mūsų kiemas šokiams dar nėra pritaikytas ir kai buvo šokdinama paskutinė ansamblio mergina, jubiliatas nykstelėjo koją. Taigi šiam vakarui su šokiaias praktiškai buvo baigta, nes be manęs nebuvo kam ir šokti. Tomukas aišku galėtų atstoti dešimt Rimučių, bet jis labai ugningai bandė groti su būgneliu. Apie dvyliktą valandą svečiai pradėjo po truputį skirstytis po palapines ir namus, tačiau ištvermingiausi, tarp jų ir švogeris Ričardas, vis dar liko lauke toliau švęsti. Dainuoti leidau tik puse balso, beje visiškai be reikalo, nes kaip vėliau paaiškėjo, visi kaimynai buvo sužavėti tokio nemokamo koncerto. Viskas baigėsi tik kokią antrą valandą nakties. Prieš tai Ričardas aukštai iškelta galva pakilo nuo stalo ir galantiškai atsisveikinęs, nuėjo užtarnauto pogulio. Tokio elgesio sužavėti svečiai pamiršo visas jo prieš tai padarytas nuodėmes kaip antai siuntimą po velnių visų sėdinčių ir pažadą išdaužyti  snukius ir su palengvėjimu atsiduso. Negana to, dalis ratiliokų suplanavo naktines maudynes prie jau minėto prūdo ir visa govada išdundėjo atsigaivinti lediniame vandenyje. Grįžę radom pusę svečių jau besigulančių į rezervuotas palapines ir kitas dislokacijos vietas. Dar apie valandėlę parymojom ir tyliai tyliai pagiedojom. Neužmirštamas buvo Tomuko pasirodymas, kuomet nugaros nesulenkiantis vargšelis demonstravo kaip reikia dainuoti mūsų hitą „Lenkė žemai galvelę“. Žinant visus Kleinio talentus tikrai negalvojau kad sugebėtų taip žemai nusilenkti, bet matyt svaigulio apimtas ir azarto pagautas Tomuks pademonstravo tikrai solinio numerio vertą pasirodymą. Naktis svečiams baigėsi suguldžius visus jiems parankiose vietose. Ant šieno gulėti niekam neteko, išsivertėme su trimis palapinėmis ir viena mašina. Dar viena porelė nuėjo gulti į lauko virtuvę. Zitulia, aš ir dar vienas žmogutis tilpom dar ir į namus. Apie sekmadienį kitoje serijojeJ.

Žiūriu visai neblogai man čia gaunasi, taigi nusprendžiau toliau tęsti savo išvedžiojimus. Kaip ir žadėjau rašysiu apie gimtadienio šventimą.

Šeštadienis prasidėjo laaabai anksti. 6 val. ryto pabudau ir nutariau pasitvarkyti. Išsiskalbiau kojines ir nusiprausiau duše. Tuo metu jau atsidarė mini Maksima taigi nusprendžiau dar ir papusryčiauti. Nuėjęs į parduotuvę supratau kad valgyti nenoriu ir pasiėmiau tik jogurtą, kurį grįžęs namo su didžiausiu malonumu sukirtau. Su Vaidu tarėmės susitikti 9.30 ir 9.36 jam nepasirodant nusprendžiau pasidomėti jo dislokacijos vieta. ” Jau kylu į kalną”- toks atsakymas mane nuramino ir išėjau laukti mašinos į gatvę , nes Vaidas tik kartą yra mane pavežėjęs iki namų. Už penkių minučių džiaugsmingas Vaido veidas jau žvelgė į mane pro mašiniuko langą. Greitai susikrovėme lagaminus ir knygas, kurias nutariau išvežti į kaimą ir patraukėme link sutartos vietos. Tik bėda ta kad buvau primiršęs tą sutartą vietą ir patariau Vaidui važiuot ne tuo keliu. Vaidui užsiminus kad važiuojam vis dėl to į Tilto 27 greitai pakeitėm maršrutą ir po kelių minučių aš jau galėjau klausytis Vaido ekskursijos po dabartinio mano gyvenamojo rajono apylinkes. Per tą laiką išaiškėjo kad į Marcinkonis važiuoja nebe trys, bet keturi ekipažai su mašinomis ir vienas pavėlavęs keleivis atvažiuoja su traukiniu. Taigi viso 17 žmonių neskaitant Tomo ir mamuliuko vaikelio. Šioje vietoje reikalingas paaiškinimas kad tas vaikelis yra neaiškios giminės pūkuotas mutantas kurį Tomuks įsigijo Kylio blusturgyje. Grįžtant prie temos Tilto gatvėje mūsų jau laukė Veronika su savo ekipažu. Į tą ekipažą jau seniau pretendavau ir aš, taigi labai apsidžiaugiau kad neteks eiti pėsčiomis. Po kiek laiko pasirodė ir Tomo mašiniukas kuriame buvo mamuliukas su vaikeliu ant rankų. Audringai sutikti jie šviečiančiais veidais išlipo iš transporto priemonės ir Tomuks iš karto susirūpino savo garderobu. Kadangi žadėjo būti labai karšta, o omas buvo su ilgom kelnėm, jis nusprendė nieko neatidėliojant atitaisyti padėtį ir tiesiog gatvėje nusiavė kelnes. Nei vieno iš mūsų tai nenustebino nes jau buvome pripratę prie Tomo polinkio į ekshibicionizmą, kurį jis demonstravo dar Kylyje. Šiaip ne taip apsirengę ir susėdę į mašinas nusprendėme važiuoti kartu su Tomu vienoje grupėje, nes Tomuks dar niekada nėra buvęs pas mane Marcinkonyse ir būtų labai sudėtinga išaiškinti kur Rimučio mama gyvena. Vaidas atsiskyrė ir nutarė užsukti į Maksimą kad nepritrūktų maisto kasdieninio. Kelionė prasidėjo ir jau prie Savanorių žiedo netikėtai mus paliko Tomas, kuris pasuko link Gariūnų. Kartu su Veronika nusprendėme palaukti jo prie Statoil degalinės už miesto. Važiuojant prie jos pamtėme ir Tomą atriedantį pačiu laiku, tiesa Tomas mūsų nepastebėjo ir nuskuodė toliau, net nepamojavęs. Teko vytis ir klausytis Veronikos monologo apie kvailus vairuotojus, kurie nieko aplink save nemato. Bandžiau ją nuraminti ir pateikiau pavyzdžių iš savo ilgo gyvenimo , kurio metu susidūriau su situacijomis kada nepastebimas net pro šalį einantis geriausias pažįstamas. Po kiek laiko situacija normalizavosi nes ,matyt, Tomas pasigedo šturmano ir sumažino greitį.

Į Marcinkonis atvykome visą kelią diskutuojant su Veronika apie gyvenimo prasmę ir kitus gyvybiškai svarbius dalykus. Čia jau mūsų laukė abi sesutės ir mama. Ir aišku Ričardas , kuris nekantravo susipažinti su Ratilio merginomis, na ir vaikinais irgi. Visus pakvietė užkąsti į antro aukšto verandą, kurioje valgėme firminę mamos kiaušinienę. Vaidui niekaip nepasirodant ir liaudžiai pradėjus nerimauti sužinojome kad Vaiduks jau pradėjo atostogauti ir niekur neskubėdamas artėja prie šios kelionės tikslo- Marcinkonių. Pagaliau pasirodžius sūnui paklydėliui, visi ruošėsi važiuoti prie Trikampio ežero ir visiškai užmiršo apie ketvirtąjį ekipažą, kuriame buvo ir mūsų didžiai gerbiama vadovė. Kolonai pajudėjus tik viena Veronika reiškė nepasitenkinimą ir teko susirūpinti šio nepasitenkinimo priežastimi. Šaunuolė Veronika vienintelė iš visų nepamiršo ko mes susirinkome ir priminė apie Ainės mašiną. Buvo imtasi ekstrinių priemonių ir maršrutas vėl grįžo į nuo pat pradžių užplanuotą vietą- Marcinkonių tvenkinio pliažą. Už kokio pusvalandžio pasirodė ir Ainė.

Pliaže jau buvo susirinkusios mano sesutės bei Ričardas su Ryčiu ir visa Ratilio chebra. Taigi naujokams buvo duota užduotis nupiešti Ratilio herbą, o seni vazonai pradėjo kurti priesaikos tekstą. Aš tyliai nuslinkau pasikalbėti su Rita, su kuria nesimatėm mažiausiai dešimtį metų. Po kiek laiko Ratilio naujokų krikštynos prasidėjo. Naujokai darnia rikiuote atžygiavo į egzekucijos vietą. Tomas labai išradingai pristatė sukurtą herbą. Po to visi nekrikštai parodė paruoštus namų darbus ir galų gale kartodami paskui MargaRitą priesaikos tekstą buvo priimti į darnią Ratilio šeimą.

Vakarinės dalies aprašymą parašysiu vėliau. 

Aš įtariau, kai kūriau šitą puslapį kad kažkas bus negerai. Pasirodo, kad reikia kažiką rašyti. O jau iš manęs rašytojas tai žinoce nekažikokis. Nu bet pradėsiu nuo to, kad šį savaitgalį apturėjau savo 35-ąjį gimtadienį.  Ką aš galiu parašyt apie tą gimtadienį? Pirmą kartą gyvenime tas gimtadienis tęsiasi jau antra savaitė. Iš pradžių mano buvę kursiokai ir geriausi draugai Raimundas ir Linas pasveikino savaitę pries gimtadienį. Nuvarėm į Akropolį ir Čili Kinijoj papietavom. Po to dar surengėm ledo ritulio ant stalo čempionatą, kuriame savaime aišku pirmą vietą laimėjau aš:))) Po to liepos 29 - tikrąją mano gimimo dieną apturėjau net dvi šventes: vieną darbe, kitą tarp bendruomeniokų. Ir kaip visada bendruomenė išdūrė jubiliatą: Aš susiruošiau ramiai pašvęsti Jokūbo rūsį savo gimtadienį.  Susirinko nemažai žmonių, bet jie kažkokie nelabai aktyvūs: Jaučiu nekoks bus tas mano gimtadienis. Išėjom pažaisti į kiemą, žiuriu jau ir duris uždarinėja rūsio ir mano daiktus išnešė. Sakau baigėsi mano šventė. Imu daiktus, kažkodėl dar įgrūdo maišelį su likusiais valgiais. Sako Jonas: tai Rimuti aš tave pavežėsiu iki Karoliniškių. Galvoju: nuo kada čia Jonui mane pakeliui pavežėt? Dar ir Rūta įsėdo kuriai į Justiniškes. Visai kažkas nebeaišku pasidarė kai kita Rūta su Linu važiuojanti sako: tai mes paskui jus važiuosim. Kur vaziuosit? Į Karoliniškes? Nieko, važiuojam toliau, man jau visai linksma darosi, nes kažkodėl į Karoliniškes manęs niekas vežti nesiruošia : nusuko iš pradžiu ne į tą pusę, po to dar jiems ir į MAKSIMĄ kažiko prireikė. Sako Jonas: pieno paimsiu:))) aš jau žvengt pradėjau: aha, namuose pieno nėra. Man jau visiškai aišku kad kažką jie čia surezgė, tik dar neaišku kur mane nuveš. Veža toliau kažkur pro stotį prieš tai prie MAKSIMOS susilaukę Ryčio su Linu. Bet vis tiek neaišku kur gi tie konspiratoriai mane veža. Kažkaip nesuvedu galų kad prieš tai Rytis kažką minėjo apie jo sodą. Konferencijoje buvo minėta šeštadienio data ir man niekaip neateina į galvą kad ta data gali būti nukelta į penktadienį. Tik jau kažkur prie Salininkų pradėjau prisiminti kad būtent į tą pusę ir yra Ryčio sodas. Taigi penktadienio vakaras baigėsi pas Rytį sode ir tik apie pusiaunaktį grįžau namo. Vytautui ir Ugnei didelis dėkui už parvežima iki pat durų:))).

Šeštadienis prasidėjo ankstokai, nes jau 10 val turėjome važiuoti su Ratiliokais į Marcinkonis, kur buvo numatytos naujokų krikštynos ir aišku oficialus Rimučio gimtadienis. Bet apie šeštadienį parašysiu kada nors kitą kartą.